Paieška

Atsinaujinančių išteklių energetika pigs tiek Pasaulyje, tiek ir Lietuvoje

 






















 

Vokietijoje nedidelėse saulės elektrinėse, pastatytose 2009 metais, pagaminta ir į  tinklą pateikta elektra buvo superkama po 1,49 Lt už kilovatvalandęPastačius tokią pačią elektrinę 2010 metais - elektrinės savininkas jau gaudavo tik 1,36 Lt už kilovatvalandę. Iš 2011 metais įrengtos tokios pačios elektrinės elektros energija buvo superkama po 1 litą už kilovatvalandę

Pastato savininkas Vokietijoje, šiandien pastatęs nedidelę saulės elektrinę ant savo namo stogo, už elektrinėje pagamintą ir į elektros skirstymo tinklus parduotą elektrą pirmaisiais metais pagal Vokietijos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą gaus jau tik po 65 lietuviškus centus už kilovatvalandę.
 
Vokietijos vyriausybei nustatant vis mažesnius elektros energijos supirkimo iš naujai pastatytų saulės elektrinių tarifus, investicijos į saulės energetiką Vokietija tik auga. Tai rodo kaip greitai vystosi saulės panaudojimo elektrai gaminti  technologijos . Jos kas metai tampa vis pigesnės, efektyvesnės.
 
Vokietijos elektros vartotojams jau šiandien apsimoka įrengti saulės elektrines ant pastato stogų ir gaminti elektros energiją savo poreikiams, negaunant jokio supirkimo tarifo ar Valstybės paramos, nors dar prieš kelis metus buvo prognozuojama, kad šis taip vadinamas "grid-parity" taškas Vokietijoje bus pasiektas tik šio dešimtmečio pabaigoje.
 
Palyginkime - kokia situacija yra Lietuvoje. 
 
Analogišką elektrinę pastačius Lietuvoje, elektrinės savininkui bus mokama po 1.8 litus už kiekvieną kilovatvalandę. Tokią kainą yra nustačiusi Valstybinė Kainų ir Energetikos Kontrolės komisija.
 
Lietuvoje saulės spindulių kiekis, krentantis į žemės paviršių, yra labai panašus į Vokietijos vidurkį. Vokietijos pietuose - Bavarijoje, šis kiekis yra didesnis, nei Lietuvoje, o Vokietijos šiaurėje - mažesnis.
 
Taigi - ta pati elektrinė tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje per metus pagamins labai panašų elektros kiekį. Lietuvoje šios elektrinės savininkas per pirmuosius 7 metus turėtų gauti  didesnes pajamas, nei jo kolega Vokietijoje per 20 metų.
 
Panaši situacija ir su elektros energijos supirkimu iš vėjo jėgainių. Lietuvoje nedidelių vėjo jėgainių savininkai gali tikėtis už kiekvieną į tinklus patiektą kilovatvalandę gauti iki 36--37 centų. Didelių vėjo jėgainių savininkai - iki 28 ct. Supirkimas garantuojamas 12 metų. Tuo tarpu jų kolegos Vokietijoje po nepilnus 31 ct/kWh gaus tik pirmuosius 5 metus. Vėliau jiems bus garantuojama tik nepilni 17 centai už kilovatvalandę. Tarifas kas metai papildomai mažinamas po 1.5%.
 
Paimkim biokuro elektrines. Lietuvoje 40 MW elektros gamybos instaliuotos galios elektrinė, vidutiniškai per metus išnaudojanti pusę savo galios,  gali pretenduoti į elektros supirkimo tarifą, siekiantį iki 37 ct/kWh. Vokietijoje tokios pačios elektrinės savininkas už į tinklus patiektą elektrą gautų apie 27 ct už kilovatvalandę.
 
Panaši situacija ir superkant elektros energiją iš biodujų elektrinių, hidroelektrinių ir kitų iš atsinaujinančių išteklių elektros energiją gaminančių elektrinių.
 
Kyla klausimas - tai kodėl vokiečiai ir kiti investuotojai į atsinaujinančios energetikos projektus investuoja Vokietijoje, bet apeina žymiai aukštesnes superkamos "žalios" elektros kainas siūlančią Lietuvą?
 
Kodėl įrengtų biokuro elektrinių  galia per pastaruosius tris su puse metų Lietuvoje augo vidutiniškai po 7.9 MW per metus, nors Lietuvos Europos Komisijai 2010 metais pateiktame net pakankamai atsargiame atsinaujinančios energetikos plėtros plane buvo numatytas 28.3 MW augimas per metus? Hidroelektrinių plėtros atitinkami skaičiai yra 0.2 MW ir 1.4 MW per metus, saulės elektrinių -  0.4 MW ir 2 MW, vėjo elektrinių - 39.3 MW ir 53.5 MW per metus.
 
Atsakymas yra pakankamai paprastas - aukštas "žalios" elektros energijos supirkimo tarifas visai neskatina investicijų į atsinaujinančią energetiką, jei nesudarytos aiškios ir paprastos atsinaujinančią energetiką reglamentuojančios taisyklės.
 
2009 metų pradžioje Seime buvo sudaryta darbo grupė Atsinaujinančių išteklių energetikos Įstatymui rengti. Į darbo grupę buvo įtraukta didelė grupė energetikos specialistų, tame skaičiuje ir specialistų iš Energetikos ministerijos. Ši grupė 2010 metais parengė Įstatymo projektą. Iš esmės projektas buvo parengtas Vokietijos atsinaujinančios energetikos įstatymo pagrindu, jį pritaikius Lietuvos sąlygoms.
 
Tačiau tada į įstatymo rengimo procesą įsikišo Vyriausybės pasamdyti žymios advokatų kontoros teisininkai ir iš esmės pertvarkė įstatymo projektą. Atsinaujinančios elektros energetikos tikslai Įstatymo projekte buvo pakeisti atsinaujinančios elektros energetikos plėtros apribojimais. Tačiau tai nebuvo blogiausia. Blogiausia buvo tai, kad vietoje valstybės politikos, nustatant aiškias ir optimalias atsinaujinančios elektros energetikos plėtros rėmimo sąlygas, kurios sąlygotų investicijų į atsinaujinančią elektros energetiką optimalų mastą, buvo įvesta unikali ir niekur daugiau Europos Sąjungoje netaikoma konkursų tarp į skirtingus projektus norinčių vystyti investuotojų schema.  Tai yra - leidimas statyti elektrinę turėtų būti suteikiamas to projekto investuotojui, kuris pasiūlo žemiausią superkamos "žalios" elektros tarifą. Tai atrodo išmintinga tik iš pirmo žvilgsnio. Paliktas reikalavimas, kad norėdami dalyvauti konkurse investuotojai privalo atlikti eilę priešprojektinių darbų - detalius planus, poveikio aplinkai vertinimą ir panašiai.  Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija  nustatė tik aukštas "lubas", kurių aukciono dalyviai negali viršyti, siūlydami  superkamos elektros tarifus. Esant tokiai niekur daugiau ES šalyse netaikomai paramos atsinaujinančiai energetikai schemai, dėl pernelyg didelės rizikos prarasti į priešprojektinius darbus investuotas lėšas, praktiškai eliminuojami susitarimų su konkurentais netoleruojantys investuotojai.
 
Didelė dalis atsinaujinančios energetikos plėtros rėmimo reglamentavimo Įstatyme buvo palikta poįstatyminiams aktams, kurie turėjo buvo parengti per du su puse mėnesio nuo Įstatymo priėmimo. Nuo Įstatymo priėmimo jau praėjo daugiau nei trylika mėnesių, bet pavyzdžiui Energetikos ministerija tų poįstatyminių aktų taip ir nepriėmė, o atskirais atvejais - net nepradėjo rengti.
 
Nenuostabu, kad nuo 2009 metų "žalią" elektros energiją generuojančių elektrinių plėtra vyko tik įgyvendinant tuos projektus, kuriems plėtros leidimai buvo suteikti dar prieš Atsinaujinančių išteklių energetikos Įstatymo  įsigaliojimą. 
 
Galima tik spėlioti - kodėl taip "kišami pagaliai" į atsinaujinančios energetikos vystymosi "ratus" - dėl valdininkų nekompetencijos ar dėl nenoro, kad ši energetikos šaka vystytųsi.
 
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija gali nustatyti ir tvarką, pagal kurią "žalia" elektra superkama po 5 litus už kilovatvalandę, bet situacija nuo to visiškai nepagerės, jei investuotojai bus toliau klampinami į neapibrėžtumo pilną aplinką, kai bet koks valdininkas gali rasti šimtus priežasčių kodėl jis turėtų kažko nedaryti vietoje to, kad kažką suderinti ar leisti.
 
Tam tikra prasme tokie aukšti nustatyti  superkamos elektros energijos tarifai ar tarifų lubos padarė netgi "meškos paslaugą" atsinaujinančiai energetikai, nes dabar dažnas politikas manipuliuoja šiais skaičiais, aiškindamas kokia brangi yra ta "žalia" elektra, šiurpindami eilinį vartotoją ir blogindami visuomenės požiūrį į atsinaujinančią energetiką
Todėl Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacija kreipiasi į Vyriausybės ir Seimo narius siūlydama sumažinti "žalios" elektros supirkimo tarifus iki Vokietijos lygio, kartu pakeičiant atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, pasinaudojus tos pačios Vokietijos atitinkamo įstatymo pavyzdžiu. Taip pat siūlome sustiprinti Energetikos ministerijos ir (ar) Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės administracinius pajėgumus, padidinant šiose institucijose darbuotojų, atsakingų už atsinaujinančios energetikos plėtrą, skaičių bei šių darbuotojų profesinę kvalifikaciją.
Reikia atstatyti atsinaujinančios energetikos prestižą Lietuvoje.  Žmonės Lietuvoje turėtų suprasti, kad atsinaujinančios energetikos plėtra tai nėra vien kažkoks Europos Sąjungos reikalavimas ar kaprizas. Vystydami atsinaujinančią energetiką mes galime pasiekti tikrąją energetinę nepriklausomybę, sukurti daug darbo vietų Lietuvoje, pritraukti investicijas į naujų technologijų gamybą, padaryti realų postūmį mūsų nacionalinės ekonomikos augimui.
Norint pagerinti atsinaujinančios energetikos įvaizdį Lietuvoje būtina užtikrinti, kad naudą iš atsinaujinančios energetikos plėtros iš karto gautų kiek galima platesnis žmonių ratas. Todėl būtų labai naudinga reglamentuoti, kad plėtojant didesnius atsinaujinančios energetikos projektus Lietuvoje, dalis tokių projektų akcijų būtų privaloma tvarka platinama nedideliems investuotojams. Kartu turėtų būti kuriami finansiniai mechanizmai, kurie palengvintų privačių investuotojų dalyvavimą atsinaujinančios energetikos projektuose - kuriami "žalieji" investavimo fondai, pritraukiami pensijinių fondų pinigai ir panašiai.
Ir tikrai, kai didesnė dalis Lietuvos žmonių pajaus, kad atsinaujinanti energetika uždirba ne "kažkam", o jiems patiems, požiūris į atsinaujinančią energetiką Lietuvoje bus toks pats, koks šiuo metu yra daugelyje  daug labiau už Lietuvą išsivysčiusių Europos ir Pasaulio šalių.
 
Martynas Nagevičius
Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos
Prezidentas
  .